Panieka mažiau išsilavinusiems, ne tokiems intelektualiems yra tikrieji snobizmo požymiai. Daugelis intelektualų snobų iš aukšto žiūri į turčius, tačiau ir kitus vertina pagal tai, ką šie mėgsta — muilo operas ar Woody Alleną. Ką skaito — “Da Vinčio kodą” ar Harukį Murakamį.
Tačiau snobų yra ne tik tarp intelektualų — jų gali sutikti ir parduotuvėje. Snobizmas nesėjamas ir neauginamas, bet dygsta visur. Jis suvokiamas kaip paprasčiausias maivymasis ir vaizdavimas protingesnį, nei Dievo duota. Snobai gyvena ne dėl savęs, o dėl kažko, su kuo aistringai trokšta supanašėti. Tačiau galima įžvelgti ir teigiamų dalykų.
Argi blogai trokšti atrodyti protingesniam, gražesniam, įdomesniam, nei esi? Kaip teigė rašytoja Francoise Sagan, mus visus valdo nenumaldomas noras patikti kitiems. Sužibėti. Padaryti pribloškiamą įspūdį. Štai snobai ir žiba, tegul ir kitų mulkinimo sąskaita.
Priežastys susnobėti
Dažnam naujalietuviui labai svarbi socialinė padėtis. Tokį snobą atpažinsi iš to, kaip jis bendraus su esančiais aukščiau ir žemiau jo. Pirmuosius jis garbins, antruosius — niekins. Naujajam snobui žmones lengviausia atskirti pagal pinigus ir gyvenimo prabangą. Mat kitokio autoriteto jis ir neturi. Tad nieko nuostabaus, kad gimtadienius kartu švenčia Paksaitė ir Daktaraitė: viena — buvusio prezidento, kita — nusikaltėlių boso dukra.
O apie ką gi šnekučiuotis su kokiu profesoriumi, nė karto neatostogavusiu San Tropeze, nedėvinčiu “Prada” ir neragavusiu sraigių?
Pats primityviausias snobizmas — žmones skirstyti pagal pinigus. Naujosios visuomenės snobai, susikrovę turtus iš kokios nors cigarečių kontrabandos, kuria naująją aukštuomenę. Dažniausiai jie geba pakeisti savo išorę, bet vis dar sako blyn.
Toks naujalietuvis — gardus pašaipos kąsnelis intelektualiajam snobui. Vadinasi, pinigai — dar ne viskas: išsilavinimo spragas ne taip lengva uždengti “Prada” rankine ar “Hugo Boss” kostiumu. Tenka lankytis operoje, koncertuose ir prestižinėse galerijose. Tegul ten snobė ir žiovaus it kankinė, užtat per pertrauką pademonstruos naują suknelę.
Neįmanoma žaisti snobiškų žaidimų vienam. Reikia supratingų žmonių draugijos, nes be palaikymo komandos snobas bus tik niurzglys. Todėl tenka pakšėti į abu skruostus net toms, kurių nekenti: “Super atrodai!” Naujoji aukštuomenė buriasi į uždaras bendruomenes, draugauja, mezga ryšius tik su savo luomo žmonėmis ir lankosi tik ten, kur žino būsiant svarbių personų.
Šių snobai tyko it snaiperiai: mikliai sužino, su kuo verta bendrauti, o kas — nebenaudingas. Atsiversk kokio stiliaus metų komplektėlį — pamatysi tuos pačius veidus kas antrame puslapyje. Šypsosi “Swarovski” kristalais išpuoštos moterys ir kalės kašmyro paltukais, prabanga dvelkia labdaros pokyliai, tviska interjerai. Beje, tokių asmenų sutelkimą vienoje vietoje snobai ir laiko didžiausiu savo laimėjimu.
Lašišos karpačio su parmezano drožlėmis ragavai? Snobas gurmanas neprašys klausimo išversti, net jei patiekalo nebūtų nė uostęs. O beždžionės smegenėlių? O “Moet et Chandon” — Agnės Šemberienės ir Juozo Statkevičiaus vizitinės kortelės? Nes kitoks šampanas — tik sisiukas. Snobas būtinai pasigirs, kad buvo restorane, kur minta tik žvaigždės. Kur baksteli pirštu į valgiaraštį ir sakai: “Valgysiu tą pat, ką ir Deppas”.
Kiekvienos tautos skrandis pripratęs prie savo regiono maisto, todėl šis jam yra gardžiausias. Mes — prie didžkukulių, prancūzai — prie austrių, kinai — prie žiogų. Teigti, kad dievini skrudintus tarakonus, nesnobiška, nes kinai — nemadingi.
Kas kita — apsimesti prancūzu ir dievinti moliuskus su šampanu. Prieš vaizduodama gurmanę, pagalvok: ar valgai austrių, kai niekas nemato? O gal tada kerti lašinius? Atskirti penkias rūšis lašinių — irgi menas. Kulinarijos virtuozai kala: “Nepamirškite, ko turite už kampo”. Midijų ten tikrai nėra. O pelėsiai — ne ant sūrio, bet ant sienų.
Pasak Gintaro Beresnevičiaus, gurmanas snobas — tas, kuris valgo tik leisgyvius arba slidžius padarus: austres, sraiges, sliekus, ikrus, šlapias pupas, silkę, lašinius. Ir užsigeria šampanais bei kalvadosu. Tiesa, o kaip ančiuvis? Tai antis ar žuvis?
Atspėti etiketę iš pirmo žvilgsnio
Jei išmanai savo sritį, visi kiti irgi gali būti mulkiai. Net butiko pardavėja gali jaustis tikra aristokratė. Mat ji čiupinėja vardines sukneles ir “Prada” skiria nuo “Gucci” — turi juk teisę jaustis aukščiau už pirkėją.
Kai įeini į prabangią parduotuvę, pardavėjos nuskenuoja tavo išvaizdą ir kaipmat nustato socialinę padėtį. Kaip tik dėl to dažna mūsų bijo žengti purvinais batais į tokią šventovę. Čia pardavėjos meistriškai atskiria tikrus daiktus nuo netikrų nė nežvilgtelėjusios už apykaklės. Jei vilki palaidinę su milžinišku logotipu “D&G”, iškart supras: tai — tik du gaideliai iš Gariūnų.
Kai mano draugė studentė paprašė pasimatuoti prabangius batus, pardavėja nė nekrustelėjo: “Jie kainuoja du tūkstančius litų”. Draugė pasiuto: “O aš maniau, kad prie batų parašytas telefono numeris!” Pamokymas apie milijonierių sportiniais batais ir apdriskusiais džinsais kai kurioms mūsų pardavėjoms vis dar nedaro įspūdžio.
“Ką jūs, skandinaviškas minimalizmas nebemadingas”, — aiškina profai, ir ne vienas lietuvis jau tempia į namus antikinę koloną. Nors net Holivudo žvaigždės neskuba dažyti sienų juodai vos išgirdę, jog balti tonai nebemadingi. Prabangūs namai — dažno lietuvio gyvenimo tikslas. Juk norisi gyventi kaip faraonui ar bent jau kaip Zvonkei.
Kadaise prestižo reikalas buvo sūkurinė vonia, dabar prireikė apkerpėjusių dvarų su visais vaiduokliais. Jei tavo namų neįrengė dizaineris, negali jų rodyti žurnaluose ir vedžioti po juos svečių tarsi po Luvrą.
O kaipgi feng shui? Juk visas Holivudas dėl jo pamišęs. Ir dar dėl jogos. Vadinasi, reikėtų iš Kinijos parsivežti siauraakį specialistą, kad ant sienų pakabintų drakonų ir pasakytų, kurgi pagaliau dėti lovą.
Ne vienas europietis stebisi, kad mes iš paskutiniųjų klojame ąžuolo parketą, bet renkamės plastiko langus. Svarbiausia — padėti ant stalo madingą knygą, atseit matote, ką skaitau.
Jauti skirtumą: studijuoji Anglijoje ar pedagoginiame universitete? Esi teisininkė ar būsima darželio auklėtoja? Jei tu — snobė, privalėsi studijuoti teisę ir viešuosius ryšius, nors esi linkusi į geodeziją.
Viena mano draugė, kuri studijuoja teisę, į paskaitas vaikšto išsipusčiusi tarsi per Paryžiaus mados savaitę. Kai klausiu, ar turi kokį vaikiną, paniūra: “Jokio šanso. Juk mano tėvai — tik gydytojai. Ir dar Utenoje. Vadinasi, esu runkelis. Blyn. Reikėjo studijuoti Žemės ūkio akademijoje. Ten bernai dar taip nesugadinti”. Snobas — didmiesčių paukštis, niekinantis provincialus ir paprastus darbininkus: trečia karta nuo žagrės, runkeliai — jis nieku gyvu neves merginos iš kaimo, kuri, neduokdie, dar kalba tarmiškai.
Pagyvenęs metus užsienyje, snobas ūmai pamiršta lietuvių kalbą ir demonstruoja ryškų akcentą: “Aš turiu gerą laiką, am... Pas mus Amerikoje labai cool”. Šaipytis ir niekinti lietuviškus įpročius jam net smagu.
Štai viena žurnalistė — aukščiausio lygio snobė, rašanti laikraščiui iš užsienio, — nuolat šaiposi iš savo tautiečių: jie ir valgyti padoriai nemoka, keikiasi, ir po tris į tualetą eina. Žodžiu, lietuviškos kiaulės. Tarsi visi nelietuviai būtų tik lordai ir neplemptų alaus. Šios rūšies snobės dievina užsieniečius. Teka už jų kaip upės, o paskui grįžta pamuštomis akimis. Vos Lietuvoje pasirodo lietuvių kilmės pasiturinti amerikietė, ją tuoj apspinta krūvelė snobų.
“Lietuvoje nieko nėra. Aš apsiperku tik užsienyje”, — dažnai girdime pretenzingą frazę. Snobai perka užsienyje ne todėl, kad ten pigiau, — jie nori išskirtinių drabužių. Juk kaip kitaip būsi tikra, kad per pobūvį nesusidursi su dama, vilkinčia tokia pat suknele, ir neteks kaip toje reklamoje bėgti į tualetą prisipiešti gėlių. Kas gali būti baisiau, kai dvi damos — vienodomis suknelėmis?
Tautiniams snobams neprošal susipažinti su amerikietiškuoju savo atitikmeniu. Čia sąvoka “snobas” neturi nieko bendra su pižoniškumu. Snobas JAV yra labai išsilavinusi, sudėtinga asmenybė, maištaujanti prieš masinį skonį ir materialiąją vartotojišką kultūrą. Tiesa, tokių pamažu atsiranda ir pas mus.
Snobu galima vadinti žaliųjų atstovą, kuris klausdamas ar moralu būti svetimame kailyje? apipila tavo natūralius kailinaičius dažais. Arba vegetarą, kuris prisispyręs aiškina, jog minti lavonais. Arba veislinių šuniukų (ypač jorkšyro terjerų, nes jie dabar — ant bangos) gerbėją, neįstengiantį surinkti augintinio kakučių gatvėje.
Aš — ne kvaila blondinė, nežiūriu muilo operų, nedėviu vardinių drabužių, nes tokias sumas mokėti už skudurą — kvaila. Tai kas aš esu? Tyliu, nes galiu savo vertę parodyti tik šaipydamasi iš kitų. Turiu taip mažai savo pažiūrų, kad galiu tik cituoti kitus, lyg tai būtų mano įsitikimai. Gal esu toji pasakėčios varna, apsikaišiusi svetimomis povo plunksnomis?
Snobu tapti labai lengva! Pakanka pavydėti to, kas tau nepasiekiama. Taip tėvai bamba ant jaunimo, namų šeimininkės — ant karjerisčių, o pėstieji nekenčia prabangių automobilių, nes jais važinėjasi tik pižonai. Snobų galime sutikti visur, netgi troleibuse. Ir visiškai nesvarbu, kiek uždirbi, — svarbiau, kaip mąstai. Dieve, Dieve, ar pavyks rasti ne snobų?
Istorijos ironija
Snobas didžiuojasi esąs išskirtinis. Istorija kikena: savo nekilmingumu?
Kadaise Škotijoje žodis “snab” reiškė tiesiog batsiuvio profesiją. Jo prasmę pakeitė anglai. Oksfordo ir Kembridžo universitetuose studentų bylose atsirado santrumpa “snob”, kilusi iš lotyniškos frazės “sine nobilitate” — “nekilmingas”.
Vėliau pasipūtę studentai snobais pradėjo vadinti nebaigusiuosius mokslų. Kadangi universiteto studijos atverdavo kelią į aukštuomenę, snobai atkakliai rengėsi susitikimui su aristokratija: slėpdami savo žemą kilmę, anglai kruopščiai imitavo tikrųjų aristokratų kalbą bei elgesio manieras.
Žodį “snobas” išpopuliarino anglų rašytojas Williamas Makepeace Thackeray “Snobų knygoje”. Čia snobizmas buvo atvertas kaip nenatūralus elgesys, svetimų manierų mėgdžiojimas, nugirstų frazių kartojimas, nenuoširdus žavėjimasis sau nelabai suprantamais dalykais.
