"Žmogus - socialinis gyvūnas, jam be galo svarbu bendravimas ir pripažinimas", - priežastis paaiškina Žmogaus studijų centro psichologė Edita Dereškevičiūtė.
Daugelis žmonių jaučia itin stiprią scenos baimę, nes paprasčiausiai neturi pakankamai viešų pasirodymų praktikos, o juk stresą sukelia viskas, kas daroma pirmą kartą - ar tai būtų automobilio vairavimas, ar pirmas pasimatymas, ar susitikimas su užsakovais pradėjus dirbti naujame darbe. Dažnai pasirodant scenoje ši baimė gerokai sumažėja, tačiau visiškai neišnyksta. Ją jaučia ir gatvės artistai, ir sportininkai, ir politikai.
"Net talentingiausi oratoriai jaučia nerimą prieš pasirodymą", - teigia pašnekovė.
Kuomet žmogus bijo, išryškėja streso simptomai - džiūsta burna, prakaituoja delnai, pykina, padažnėja pulsas, timpčioja lūpas ir nosies šnerves, dreba rankos ir kojos.
"Šiek tiek streso yra gerai, nes jis padeda susikaupti, mobilizuoti savo mintis, - sako psichologė. - Tačiau jei jis labai didelis, žmogus gali pamiršti kalbą, pradėti mikčioti ar net nualpti."
Geras pranešimas - aiškus ir naudingas
Pirmiausias dalykas, padedantis gerai jaustis ant scenos - idealus pasiruošimas. Anot E. Dereškevičiūtės, rašant pranešimą svarbu gerai apgalvoti, kas bus jo klausytojai, ko jie tikisi ir kaip pranešėjas gali tuos lūkesčius patenkinti. Dažniausiai pasitaikančios klaidos - neaiški nauda klausytojams, nerišlios mintys, išmėtyta seka, per daug smulkmenų.
Didelė klaida ir daryti itin ilgą pranešimą - žmogaus dėmesio sutelkimo mechanizmas yra ribotas ir jei informacijos srautas per gausus - jo nebefiksuoja. Kalba turi būti paprasta ir aiški. Kad pranešimas būtų gerai suprastas - pranešėjo, o ne klausytojų rūpestis. Jei rodomos skaidrės, tekstą geriau pasakyti, o ekrane rodyti tik vaizdinę medžiagą - grafikus, lenteles.
Vaistai, alkoholis ir kava didina stresą
Būtina parepetuoti - galima tiesiog prieš veidrodį, ar paprašyti kolegos, sutuoktinio ar bičiulio, kad pasiklausytų ir įvertintų. Jei turite filmavimo kamerą - galima nusifilmuoti - juostoje labai aiškiai atsiskleidžia klaidos ir pranašumai.
Prieš pasirodymą gerai apsilankyti pas kirkėją ar kosmetologą, numesti svorio ir pasisiūti naujų drabužių.
Dieną prieš pristatymą reikia gerai pailsėti, išsimiegoti, pasivaikščioti gamtoje. Į pristatymą pranešėjui derėtų ateiti bent valanda anksčiau - užteks laiko apsižiūrėti, kaip išdėstyta patalpa ir joje apsiprasti, patikrinti ar gerai veikia technika, susipažinti su anksčiau atėjusiais klausytojais. Specialistai pataria kiekvienam atėjusiam paspausti ranką ir šypsotis - taip susirasite "draugų" dar nepradėję skaityti pranešimo.
Jokiu būdu nereikia gerti vaistų, alkoholio ar kavos.
"Organizmui ir taip stresas, o vartodami šias medžiagas jį dar padvigubiname", - teigia psichologė.
Likus keliolikai minučių iki pranešimo, praverstų trumputis pečių masažas - jį gali padaryti ir kolega: tai padės atpalaiduoti raumenis, praeis drebulys ir timpčiojimai. Gerklę atpalaiduoti padeda ir žiovavimas. Prieš pasirodant reikia pasižiūrėti į veidrodį ir giliai pakvėpuoti. Jei iki pranešimo dar liko laiko - galima dar kartą perversti užrašus.
Pranešimo geriau neskaityti, o pasakoti. Ant nedidelių kortelių galima susirašyti pasakojimo eigą, svarbiausias datas ir kitus faktus, citatas. Kad būtų smagiau, prie užrašų galima prisisegti savo mylimojo, vaikų ar šuns nuotrauką.
Geriau jaustis padeda akių kontaktas
"Įžengus į baimę sukeliančią situaciją ji turi savybę mažėti - vadinasi, didžiausias stresas patiriamas prieš pat pranešimą, o pradėjus kalbėti ima mažėti", - aiškina specialistė. Jei pradėjus kalbėti dreba kojos - galima atsiremti į stalą ar pakylą arba kalbėti vaikštant, o ne stovint. Kartas nuo karto galima gurkštelėti vandens - gerklė mažiau džius ir kartu padarysite nedidelę pertraukėlę.
Jei auditorija atrodo labai grėsmingai, galima daryti įvairius vizualizacijos triukus - įsivaizduoti, kad ji gerokai mažesnė, kad klausytojai sėdi tik su apatiniais, arba jie - maži vaikai. Galima auditorijoje susirasti keletą malonių veidų ir į juos kartas nuo karto žiūrėti. Akių kontaktas - labai svarbus: jis leidžia pranešėjui jaustis ne taip izoliuotam.
Kartais padeda tai, jei pranešėjas tiesiog prisipažįsta auditorijai, jog jaučia nerimą. "Žinoma, to negalima daryti per svarbių verslininkų susitikimą, nes pasirodysite neprofesionalūs, tačiau jei tai paprastesnis renginys, ir jūsų klausytojai - šilti, jautrūs žmonės - tai tikrai sumažins įtampą", - pasakojo psichologė.
Jei po pranešimo bus užduodami klausimai, reikia apgalvoti kokie jie galėtų būti, pastudijuoti papildomos literatūros. Politikų dažnai naudojamas triukas - pasamdomi žmonės iš publikos užduoda klausimus, į kuriuos oponentas turi iš anksto paruoštus atsakymus.
Jei gaunate klausimą, kuris nemalonus, galima išsisukti - padėkoti už puikų klausimą ir pasakyti, kad jis toks platus, kad paprasčiausiai neužtektų laiko į jį atsakyti. Vis dėlto į kiekvieną klausimą taip atsakyti neišeitų. Geriausia - būti gerai pasiruošus, o jei į kurį nors klausimą negalite ar nenorite atsakyti - taip ir pasakykite.
Didžiausias priešas - mąstymo klaidos
Norint lavinti gebėjimą laisvai jaustis scenoje pašnekovė pataria paprasčiausiai kuo daugiau bendrauti - lankytis įvairiuose vakarėliuose, atidarymuose, pristatymuose, kuo daugiau kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis. Iš pradžių kalbas galima sakyti nedidelei auditorijai, paskui po truputį ją didinti.
Pasak E. Dereškevičiūtės, norint gerai jaustis didelėje žmonių auditorijoje reikia atsisakyti mąstymo klaidų, tokių kaip ateities numatymas ("man nepasiseks", "aš nesugebėsiu") ar etikečių klijavimas ("publika bus pikta, priešiškai nusiteikusi"). Dėl jų pranešėjas praranda sveiką mąstymą ir vietoj to, kad išvengtų konfliktų, atvirkščiai - juos išprovokuoja.
Pavyzdžiui, jei pranešėjui atrodo, kad visi klausimai nukreipti prieš jį, jis susinervina, pakelia toną, ima kalbėti grubiai, o jei nusiteikęs gerai, tie patys klausimai atrodo visai kitaip.
Galima užsirašyti į oratorių klubą. Laisviau scenoje elgiasi tie, kurie mėgsta atmintinai mokytis ir deklamuoti eilėraščius, ir pasakoti anekdotus.
