Būk rimtas – į gyvenimą žvelk suaugusiojo akimis
Jei apsilankytumėte svetainėje www.wefeelfine.org, pamatytumėte, kokias emocijas realiu laiku patiria žmonės visame pasaulyje. Duomenys atnaujinami kas dešimt minučių, kol puikiai sukurta ieškojimo sistema išfiltruoja visus su jausmais susijusius internetinius įrašus ir juos pateikia spalvotų „debesėlių“ forma.
Šioje svetainėje taip pat galima pamatyti populiariausių jausmų sąrašą, kuris skirtingose šalyse skiriasi. Populiariausi žmonių savijautos apibūdinimo žodžiai geriau, blogai, gerai nestebina. Tačiau jei tarp įrašų sugalvotumėte paieškoti žodžio linksma, tektų nemažai paplušėti. Šis smagus jausmas tėra vos 145 vietoje tarp minimiausių emocijų visame pasaulyje. Ar tai reiškia, kad žmonėms neberūpi linksmintis? O gal šį jausmą iš tiesų retai patiriame?
Nuo mažens tėvai mus mokė surimtėti: „Užteks šėlioti, eik ruošti pamokų… Suvalgyk šparagines pupeles, tada gausi skanėstą.“ Panašiais raginimais ar papirkimais suaugusieji bando auklėti ir „nuleisti ant žemės“ savo vaikus. Juk gyvenimas skirtas ne tik linksmybėms ir skanėstams! Kuo toliau, tuo mažiau skiriame laiko mėgstamiems užsiėmimas – reikia pabaigti mokyklą, universitetą, susirasti darbą.
Šėlsta tik lengvabūdžiai ir nevykėliai. Ar tikrai? Profesoriaus Stuart Brown teigimu, toks mąstymas neatitinka realybės. Mes visai be reikalo šaliname linksmybes iš savo gyvenimo, tikėdamiesi, kad tai padės iškovoti sėkmę ir pasiekti užsibrėžtus tikslus. Tačiau žaismingumo, užsidegimo priešingame poliuje randame ne darbą, bet depresiją, apatiją.
Kaip teigia S. Brown, žaidimai ir linksmybės yra neatsiejama tobulėjimo ir vystymosi dalis. Prisiminkite, kaip jautėtės paskutinį kartą po mėgstamos veiklos – energingas, pilnas motyvacijos, užsidegęs, švytintis. Žaidimai ir smalsumas skatina vaikus tyrinėti, tobulėti ir sužinoti tiek daug apie juos supantį pasaulį. „Tai tarsi fiziologinė funkcija, padedanti žmonėms gyventi laimingiau, optimistiškiau, sveikiau“, – teigia S. Brown.
Tad kodėl stengiamės tapti kuo rimtesni ir skubame suaugti? Kiekvieno žmogaus sieloje tūno vaikas, trokštantis išsilaisvinti, būti spontaniškas, kūrybiškas, žaismingas. Tik jį išlaisvinę galime pasijusti laimingi. Ir tam nereikia laukti laisvalaikio, atostogų ar darbo pabaigos. Profesoriaus Ben Fletcher manymu, kad ir kokios būtų aplinkybės – nėra pinigų, gresia skyrybos ar darbo praradimas, – galima išmokti suteikti kasdienybei žaismingumo.
Vienas didžiausių to priešų – rutina ir bijojimas apsikvailinti. Jei kasdienybei suteiktumėte ko nors naujo, pamatytumėte, kaip keičiasi ir jūsų būsena. Naujovės ugdo lankstumą, o kuo asmuo lankstesnis, tuo lengviau jis prisitaiko prie gyvenimo aplinkybių ir randa būdų kovoti su įvairiomis kliūtimis. Lankstūs žmonės rečiau patiria nerimą ir depresiją. O kuo lankstesni esame, tuo būsime atviresni įvairiems gyvenimo džiaugsmams ir linksmybėms. Tad ko laukiate?
Keletas patarimų, kaip suteikti gyvenimui džiaugsmo:
Prisiminkite, kokie dalykai jus džiugindavo vaikystėje, ir palyginkite juos su dabartimi. Ar vis dar skiriate laiko piešimui, vaidinimams ir šokinėjimui ant lovos? Suteikite vaikystės džiaugsmo savo rutinai.
Kiekvieną dieną padarykite ką nors naujo. Pavyzdžiui, išbandykite naują restoraną, padarykite meno kūrinį iš ant darbo stalo gulinčių priemonių, į darbą važiuokite nauju keliu, užkalbinkite gatvėje žmogų ir t. t. Pamatysite, kaip tokie, net nedideli veiksmai, įpučia gyvybės ir spalvų gyvenimui.
Būkite pasiruošęs paeksperimenuoti. Išbandykite skirtingus užsiėmimus ir atraskite tuos, kurie jums suteikia daugiausia džiaugsmo. Galbūt atrasite sričių, apie kurias anksčiau nė nepagalvojote.
Būkite žaismingas ne tik laisvalaikiu. Taisyklių, reglamentuojančių linksminimosi laiką, nėra. Net ir skaitydamas svarbų pranešimą auditorijai, galite įsivaizduoti, kad kalbate susidomėjusiems draugams prie indėnų laužo.
Siek gyvenimo be streso
„Kokie būtume laimingi, jei gyvenime nepatirtume streso?…“ Ar ne taip pagalvojame pajutę besidaužančią širdį? Tačiau, kaip rodo tyrimai, laimingiausi ir sveikiausi žmonės yra ne tie, kuriuos gyvenimas lepina, bet tie, kurie retkarčiais patiria nedideles streso dozes. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų.
Nors dauguma įsitikinusi kitaip, stresas nėra blogai. Žinoma, ilgai trunkantis stresas, pavyzdžiui, stichinės nelaimės ar gyvenimas skurde, kenkia žmonių gerovei, tačiau nedidelis jo kiekis užgrūdina ir yra reikalingas visaverčiam gyvenimui. 2000 žmonių turėjo papasakoti apie patirtus neigiamus gyvenimo įvykius – skyrybas, ligas, artimojo mirtį, stichines nelaimes ir t. t.
Taip pat apibūdinti pasitenkinimą dabartiniu savo gyvenimu, santykius ir situaciją darbe. Tyrėjai dalyvius stebėjo dvejus metus. Kaip parodė rezultatai, kuo daugiau neigiamų įvykių ir streso buvo patyrę asmenys, tuo mažiau jie buvo patenkinti dabartiniu gyvenimu.
Nieko naujo. Tačiau mokslininkai pastebėjo, kad stresas ne visada vedė į blogesnį rytojų. Kelis neigiamus įvykius praeityje patyrę dalyviai buvo net laimingesni nei asmenys, kurie teigė neišgyvenę stiprių emocijų. Kitaip tariant, rasta streso saldžioji pusė – per daug streso kenkia gyvenimui, tačiau tinkamos jo dozės jį paskanina. Manoma, kad nedidelė neigiama patirtis padeda išsiugdyti reikiamų įgūdžių, „užsiauginti raumenų“ ir, kai reikia, lengviau įveikti kylančius iššūkius.
Kitame eksperimente dalyvavo stuburo skausmo kamuojami žmonės. Išanalizavus duomenis nustatyta, kad asmenys, kurie gyvenime yra patyrę saikingų streso epizodų, yra geriau prisitaikę ir vartoja mažiau medikamentų nei asmenys, gyvenime nepatyrę didelio streso ar jaučiantys nuolatinę įtampą.
Trečio eksperimento tiriamieji turėjo įkišti rankas į ledinį vandenį ir nusakyti jaučiamo skausmo lygį. Mokslininkai siekė pažiūrėti, kurie žmonės linkę katastrofizuoti savo patirtį. Mažiausiai skausmu skundėsi tie asmenys, kurie praeityje buvo patyrę nedaug neigiamų įvykių. Skausmą labiausiai išpūtė gyvenimo „lepūnėliai“ ir „nuskriaustieji“. Šie rezultatai nestebina – jei patyrėte daug neigiamų įvykių, greičiausiai tikėsitės dar blogesnių ateityje, o jei iki tol gyvenote be streso, naujas pojūtis išgąsdins ir šią patirtį dar labiau išpūs. Asmenims, kuriems pavyko įveikti kliūtis, nauji iššūkiai neatrodo tokie baisūs. Jei pavyko išgyventi tada, kodėl turėtų nepavykti ir ateityje?
Ar tai reiškia, kad tėvai turėtų specialiai leisti vaikams patiems patirti skaudžias gyvenimo pamokas? Ne. Mokslininkas Mark Seery teigia, kad į gyvenimą ši patirtis ateina savaime, o griežtas ir šaltas auklėjimas sukelia dar daugiau bėdų. Geriausias būdas – paguosti verkiantį vaiką ir pasirūpinti jo poreikiais. Vaikai, kurių tėvai atsižvelgia į jų poreikius ir sugeba paguosti, užauga atspariausi stresui.
Problemos ir konfliktai – silpnumo ženklas
Nebūkime naivūs. Neišvengsime nei konfliktų, nei problemų. Tačiau tai, ar juos vadinsime nesėkme ar tobulėjimo šaltiniu, priklausys tik nuo mūsų požiūrio į juos. Iš tiesų žmonės gali savo gyvenimą kontroliuoti daug daugiau, nei jiems atrodo. Laimę lemia ne pats įvykis, bet požiūris į jį. Žmogaus emocinė būklė priklauso nuo to, kokią reikšmę jis jai suteikia – vieni iškilusias kliūtis vertina kaip katastrofą, kiti – kaip galimybę tobulėti.
Kaip teigė anglų poetas John Milton, Protas yra savarankiška būtis, galinti padaryti iš pragaro rojų, o iš rojaus – pragarą. Į vadovo piktas pastabas galime reaguoti kaip į dar vieną savo nevykėliškumo „įrodymą“ arba kaip pamoką, iš kurios galime pasimokyti ir daugiau pasiekti gyvenime. Vaikystėje išmokome vaikščioti bandydami tol, kol pasiseka. Pirmus kartus, norėdami atsistoti ant dviejų kojų, griūdavome. Dažniausiai skaudžiai užsigaudavome. Tačiau nesiliovėme bandę. Ir galiausia stabiliai atsistodavome ant žemės.
Įsivaizduokite, kas būtų nutikę, jei po kelių nesėkmių būtumę liovęsi mokytis vaikščioti. Dauguma žmonių iki šiol būtų šliaužioję keturiomis… Mes turime polinkį veikti, bandyti nepaisydami baimės susikirsti. Tačiau išmokę kritiškai galvoti, suradome daugybę priežasčių ir kliūčių to nedaryti („man vis tiek nepasiseks“). Baimę kursto nesekmės iliuzija. O jos atsikratyti galime taip pat, kaip ir ją sukurti, – mąstymu. Kiekviena problema turi sprendimo sėklą – ar ji sudygs, priklausys tik nuo jūsų požiūrio.
Nesėkmės iliuzija savo šaknis giliai įleidusi ir santykių srityje. „Poros, kurios nuolat ginčijasi ir pykstasi, pasmerktos skyryboms“, – ar ne taip mano dauguma žmonių? Mes užmirštame (o gal tiesiog nežinome), kad konfliktai, kaip ir gyvenimo kliūtys, naudingi tobulėjimui. Paradoksalu, tačiau konstruktyviai sprendžiami konfliktai padeda žmonėms suartėti. Niekada nekonfliktuojantys sutuoktiniai nėra tobuli, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Tai tik rodo, kad jie bijo išreikšti savo poreikius ir lūkesčius, o jų nuoskaudos lieka gulėti giliai širdyje. Ilgainiui jų sukauptas nepasitenkinimo bagažas prasiveržia ir pasekmės būna kur kas skausmingesnės. Skirtybės – tai santykių prieskoniai, kurie neleidžia ryšiui prarasti skonio. Kai kurios kovos itin naudingos – tik dėl jų klojame tvirtesnius santykių pamatus ir tobulėjame kaip pora. Žinoma, svarbu, kaip iškilę nesusipratimai sprendžiami, – klyksmais, kaltinimais, tylos bausme ar ramiai išklausant kito nuomonę, neprasivardžiuojant ir nebaksnojant pirštais.
Konfliktai naudingi, jei:
klausomasi be išankstinių nuostatų,
išvengiama kaltinimų,
atsiribojama nuo stiprių emocijų arba skiriama laiko „atvėsti“,
neieškoma nugalėtojų – kiekvienas stengiasi suprasti kito požiūrį ir sutariama dėl mažų pokyčių.
Taigi problemos ir konfliktai – švyturiai, nušviečiantys tobulėjimo kelią. Jie ne visada malonūs (o gal tiksliau visada nemalonūs), tačiau, jei norima augti ir stiprinti santykius, kito kelio nėra. „Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs“, – pasakytų jums universitete. Tą patį sako ir gyvenimo mokykla.
Gyvenk šia diena
„Gyvenk šia diena. Tu negali pakeisti praeities ir nežinai, kas laukia ateityje. Kam nerimauti dėl to, ko negali pakeisti?“ – panašių patarimų glaima išgirsti ne iš vieno. Šiuo požiūriu paremta net populiari „dabartistų“ reklama („tu neklausi „kas jeigu?“ sakai „o kas dabar?“). Vis dėlto toks gana racionaliai skambantis patarimas ne tik klaidina, bet ir trukdo patirti gyvenimo džiaugsmą.
Tyrimai rodo, kad asmenys, kurie turi aiškią ateities viziją, lengviau įveikia iškilusius sunkumus ir pasiekia tai, ko trokšta. Pozityviosios psichologijos pradininko Martin Seligman teigimu, jei norite gyventi ilgai ir sėkmingai, turite gyventi ateitimi – ne dabartimi ir ne praeitimi. Šiuos žodžius patvirtina žymaus psichologo Philip Zimbardo eksperimentas. Keturmečiams vaikams duota pasirinkti – iš karto suvalgyti duotą zefyrą arba, jei jie išlauktų kelias minutes, gauti dar vieną skanėstą kaip dovaną už kantrybę.
Vieni mažyliai iš karto suvalgė zefyrą, kiti buvo kantresni. Štai ką parodė rezultatai – po keturiolikos metų ištyrus tuos pačius jau suaugusius vaikus, pastebėta, kad susivaldžiusieji mažyliai mokėsi geriau nei nekantrieji. Kitaip tariant, vienas nekaltas sprendimas – suvalgyti zefyrą ar palaukti ir suvalgyti du – buvo susijęs su šių asmenų sėkme ateityje.
Kodėl? P. Zimbardo padarė išvadą, kad vaikai, kurie iš karto suvalgė skanėstą, yra orientuoti į dabartį, t. y. nėra linkę atidėlioti malonumų. Mažyliai, kurie sugeba išlaukti kelias minutes, yra orientuoti į ateitį, t. y. sugeba išmainyti dabartinį malonumą į didesnį atlygį ateityje.
Kuo gyvenimas ateitimi naudingas? Mokslininkų teigimu, žmonės, kurie gyvena ateities svajonėmis yra optimistiškesni, jaučia didesnę gyvenimo prasmę ir yra atsparesni gyvenimo išbandymams ir netikėtumams.
Įvairios nesėkmės jų taip giliai „neskandina“, nes jie mato platesnį vaizdą: „Šiandien galbūt man nepasisekė, tačiau ateityje būtinai pasieksiu tai, ką užsibrėžiau.“ Į ateitį orientuoti asmenys yra labiau užsidegę dėl to, ką daro, nes žino, į kur tai juos veda. Nors negalime nuspėti, kas bus rytoj, pasiruošimas ateičiai padeda išgauti maksimumą ir užtikrina, kad einame tuo keliu, kuriuo norime eiti.
Vis dėlto nereikėtų pamiršti gyvenimo „čia ir dabar“ – t. y. mokėti sustoti ir pasimėgauti akimirka. Nes tik tada galime užuosti kvapus, išvysti spalvas, pajusti skonio puokštę, atsipalaiduoti. Gyvenkite šia akimirka, tačiau žinokite, ką norite gauti kitą akimirką. Klausimą „kas man duota?“ pakeiskite klausimu „ką galiu susikurti?“
Ateitimi gyvenančių asmenų taisyklės:
Kas buvo, tas pražuvo. Susitaikykite su savo nesekmėmis ir apie jas daugiau negalvokite. Praeities nepakeisime, tačiau galime pasimokyti iš savo klaidų.
Kartkartėmis smagu prisiminti vaikystę ar kitus malonius epizodus. Vis dėlto per didelės nostalgijos dozės trukdo gyventi dabar ir siekti geresnio rytojaus.
Įsivaizduokite save po dvejų, penkerių ir dešimties metų. Kokio gyvenimo norėtumėte? Ką turėtumėte padaryti, kad tai taptų realybe?
Kelkite ne tik ilgalaikius, bet ir trumpalaikius tikslus. Ką turite padaryti šiandien, rytoj? Plano turėjimas padės pastebėti net mažiausius pasiekimus ir jais didžiuotis.
Mėgaukis dabartimi. Nerimastingos mintys apie laukiančius darbus gali užgožti laimingas akimirkas. Mokėkite atsiriboti ir pajusti tikrąjį gyvenimo grožį šią akimirką. Tačiau tuo neapsiribokite – kišenėje visada turėkite ateities viziją.
Atsižvelk ir lygiuokis į kitus
Žmogus – sociali būtybė. Mūsų protėviai, gyvenę gaujomis, bijojo išsiskirti iš daugumos, nes bet koks „nukrypimas“ nuo normos būtų skaudžiai kainavęs ir baigęsis trėmimu ir galbūt mirtimi. Kad taip nenutiktų, jie turėjo atsižvelgti į aplinkinius, „prikąsti“ liežuvį bei paminti savo norus. Nors šiais laikais išmetimas iš bandos nėra toks grėsmingas (neįtikai vieniems draugams – susirasi kitų), mes vis tiek bijome būti atstumti ar tapti apkalbų objektu.
Nieko blogo, jei kartkartėmis atsižvelgiame į aplinkinių nuomonę ir prie jų taikomės. Tačiau poreikis pritapti kartais tampa toks stiprus, kad pamirštame savo vidinius troškimus. Tampame tokie, kokius kiti nori mus matyti. Savo laimę statome ant svarstyklių – lyginame kitų laimėjimus su saviškiais ir pagal tai sprendžiame, kur ir kas esame.
Šiais laikais žmonės lygina save su visu pasauliu – socialiniai tinklai kas minutę tampa vieša gyrimosi ir rungtyniavimo erdve. Arvydas sukūrė šeimą, Emilija atidarė savo kavinę, Paulius įstojo į doktorantūrą prestižiniame Londono universitete. O aš? O aš šiandien susitvarkiau namus, pavedžiojau šunį…
Jei kasdien lygintumėme savo gyvenimą su kitų, būtume pasmerkti pralaimėti. Juk visada atsiras už mus sėkmingesnių asmenų. Į šiuos spąstus itin lengvai patenka menkos savivertės žmonės, kuriems reikalingas nuolatinis kitų pritarimas ir paskatinimas. Didžiausia klaida – mes pamirštame, į ką iš tikrųjų turėtume lygiuotis. Juk gyvenate savo, o ne kitų gyvenimą! Būsite kur kas laimingesnis ir daugiau pasieksite, jei ant svarstyklių dėsite ne kitų asmenų pasiekimus, o savo idealųjį aš. Koks norėtumėte tapti, ką pasiekti?
Kuo ši vizija skiriasi nuo dabarties? Kokius žingsnius turite žengti, kad svarstyklių lėkštutės išsilygintų? Apsibrėžkite savo sėkmės modelį ir į jį lygiuokitės. Nenuvertinkite kitų nuomonės, tačiau nesileiskite išmušamas iš vėžių. Galite turėti įkvėpėjų, tačiau nepamirškite, kad vienintelis konkuretas esate pats sau. Tegul Andrius giriasi parašęs knygą, tačiau jūs ne ką prastesnis – šiandien išradote puikų receptą!
Naujausiame žurnalo „Psichologija Tau“ numeryje skaitykite:
Erotinis kapitalas
Kiti mus pažįsta geriau nei mes save
11 būdų, kaip „nusipirkti“ laimę
Testas. Koks jūsų santykių vaidmuo?
Mišrūs pojūčiai
Atspėti tai, kas nenuspėjama: kaip juda minios
Ar yra pasaulyje nereikalingų žmonių?
Ko moterys nori iš santykių
