Taigi mano vardas Inga, man 32 metai. Nors nuo mažens buvau apvalutė “spurgytė”, pastarieji keleri metai, kai baigėsi studijos ir „nusėdau“ ant patogios kėdės kabinete, mano apvalumus, oi kaip smarkiai išdidino. Juolab kad esu iš tų, kurie savo emocijas „suvalgo“ kartu su didele picuke ar kepsniuku.
„Emocijų valgymas“ kėlė lavinos efektą: aplinkinių replikos (net ir draugiškai pasakytos), atvaizdas veidrodyje, stresas, kai reikia įsigyti naują drabužį – visa tai sukeldavo naują valgymo priepuolį. O kur dar problemos dėl pernelyg aukšto kraujospūdžio, padidėjusio cukraus kiekio kraujyje, dusulio paėjus vos kelis žingsnius ir komiškai liūdno fakto, kad per „apvalumus“ sunkiai galiu pasilenkti, kad užsiriščiau batų raištelius!
Bet nuo minčių pereikime prie skaičių – mano ūgis yra 172 cm. Tą dieną, kai pradėjau savo kelią lengvesnio kūno link, svoris buvo nei daug, nei mažai... 118 kg. KMI skaičiuoklės apie tai sako, kad ūgio ir svorio santykis – 39.9. Ką šie skaičiai reiškia, galite pažiūrėti patys.
Paskata kažką keisti savo gyvenime buvo labai banali – vieną gražų rytą, šlamšdama sumuštinius ir maigydama televizoriaus pultelį, pamačiau laidą apie Vokietijos storulius, pasiklausiau jų pasakojimų ir su siaubu suvokiau – tai mano ateitis. Ir, beje, labai netolima.
Taigi mano lieknėjimo pradžia turi labai konkrečią datą – 2008 m. rugpjūčio 5 d. Pirmas mano tą dieną nuveiktas darbas – revizija virtuvėje. Kad ir kaip dabar papiktinčiau tuos, kurie šią akimirką galvoja apie visus badaujančius Zimbabvės vaikus – šiukšlių dėžėje atsidūrė labai nemaža dalis mano šaldytuvo ir spintelių turinio. Antras žingsnis – kelionė į prekybos centrą. Galvojat, sveikų produktų? Neatspėjot. Pirmas „naujo gyvenimo“ pirkinys buvo garų puodas.
Pirmas dvi savaites, kai pradėjau tiesiog žiūrėti, ką ir kiek valgau, maistą gaminti garuose, valgyti pusryčius (iki tol pusryčiams būdavo kava, pietums kas nors iš artimiausio prekybos centro, vakarienė – kompensacija už visos dienos išbadėjimą), gerti daug skysčių, neužkandžiauti tarp valgymų, mažiau maitintis kavinėse, o gaminti maistą namie (visos šios rekomendacijos puikiai žinomos kiekvienam), kilogramai pradėjo palaipsniui tirpti. Aišku, ant svarstyklių lipau po kelis kartus per dieną, kad įsitikinčiau, jog man nepasivaideno ir svarstyklių ekrane skaičiai mažesni, nei buvo rugpjūčio 5 d.
Praėjus beveik 2 savaitėms nusprendžiau, kad kovoje už dailesnį kūną reikia ne tik keisti mitybos įpročius, bet ir daugiau judėti. Aišku, visa tai sau buvau ne kartą sakiusi ir anksčiau, ne kartą buvau pasiryžusi „nuo pirmadienio“ pradėti sportuoti (kaip šių „pasiryžimų“ priminimas dabar kampe dulka svareliai, žingsniuoklis ir panašūs dalykai).
Todėl šį kartą nusprendžiau, kad geriausias „prievartos mechanizmas“ bus sporto klubas.
Apie visas baimes ir paniką, susijusią su perspektyva ateiti į vietą, kur bus daug lieknų ir sportiškų žmonių, nepasakosiu. Iš pradžių pradėjau lankytis baseine. Po kelių savaičių, kai pajutau, kad praplaukus baseiną kelis kartus, širdis nestoja ir nebando iššokti iš krūtinės, prisiverčiau nueiti į salę paminti dviračio. Prisimenate „Bridžitos Džouns dienoraščio“ sceną, kai ji, kovodama su kilogramais, karštligiškai mina pedalus, o paskui kaip bulvių maišas griūva nuo treniruoklio? Galiu pasakyti, kad tokia būsena nėra vien komiška scena iš filmo – išbandyta.
Rugsėjo pabaigoje sporto klube, kurį tuo metu lankiau jau beveik kasdien, tvarkaraštyje atsirado aerobikos treniruočių pradedantiesiems. Nusprendžiau, kad pats laikas pradėti sportuoti aktyviau, taigi pirmoji treniruotė, į kurią ryžausi eiti, turėjo gražų pavadinimą „kūno dizainas“. Nepasakosiu smulkmenų apie tai, kaip didvyriškai bandžiau atlaikyt visus trenerės paraginimus: „O dabar paskutiniai 8 kartai… o dabar dar po 3 kartus… dar paspyruokliuojam… galim, galim!”.
Rezultatas ir vėl komiškas – kaip nuėjau iki rūbinės, sunkiai pamenu, o paskui pirtyje nulipti nuo laiptelio jau nebepajėgiau – ir vėl išsiplojau kaip bulvių maišas, nes kojos po visų „paskutinių 8 kartų ir paspyruokliavimų“ mane laikyti kategoriškai atsisakė.
Vis dėlto atlaikiau ir tai. Palaipsniui apsilankymų aerobikos salėje skaičių didinau, paskui išdrįsau eiti į kiek intensyvesnes treniruotes. Ir, aišku, stangiausi (ir tebesistengiu) žiūrėti, ką ir kiek valgau. Įvykęs esminis pokytis – apsilankymas sporto klube - jau įgavo įpročio ir malonumo skonį. Lankausi jame beveik kasdien ir, tiesą sakant, kaskart prisiminusi, kaip negalėjau pasilenkti ir dusau vos po kelių žingsnių, paslapčia džiaugiuosi, kad stepo ir jėgos treniruotės man kelia daug teigiamų emocijų, o mano kūnas jas labai noriai priima, tapdamas tvirtesnis, energingesnis ir ištvermingesnis.
Taigi atėjo laikas apibendrinimams – mano lieknėjimo paslaptis labai paprasta. Tik sportas ir pasikeitusi mityba – nieko daugiau. Ir, aišku, noras bei užsispyrimas. Vienu žodžiu - chrestomatija. Tiesa, viena maža paslaptis vis dėlto yra – nepaisant to, kad nesu susidariusi „juodo produktų sąrašo“, nesilaikau jokių dietų, valgau viską (na, beveik viską, nes pusfabrikačių, riebaus maisto, padažų, kepinių ir pan. dalykų ant kasdienio stalo privengiu).
Kartkartėmis leidžiu sau nukrypti nuo dabartinės mitybos, su didžiausiu pasimėgavimu draugų kompanijoje suvalgydama picą, vis dėlto stengiuosi, kad namie šaldytuve ir spintelėse nebūtų nieko, ką galima būtų pasiimti ir iškart valgyti, sėdint prie televizoriaus. Pavyzdžiui, kad nebūtų „greitų“ produktų, iš kurių būtų galima pasidaryti sumuštinių, sausainių, saldainių ir pan. Juk neimsi iš šaldiklio įšalusio mėsos gabalo, kai kyla pagunda ko nors užkrimsti...
Ir pagaliau – skaičiai. Nors nesu pasiekusi idealaus rekomenduojamo svorio (bet žinau, kad dabar tai jau tik laiko klausimas) nei tapusi liekna kaip smilga, per pastaruosius 10 mėnesių netekau 31 kg – vietoj ankstesnių 118 kg dabar sveriu 87 kg, KMI - 29.4. Procesas tęsiasi. Tiesa, kilogramai jau netirpsta taip sparčiai, kaip lieknėjimo pradžioje. Vis dėlto kas mėnesį atsisveikinu su 1-2 kilogramais.
Man labai pasisekė, kad per visą šį laikotarpį daug žmonių mane palaikė ir tikėjo tuo, kad galiu pasiekti rezultatų. Buvo akimirkų, kai pati nustodavau tuo tikėti, bet tada artimųjų tikėjimo pakako, kad nesustočiau ir eičiau pirmyn.
P.S. Įsitikinau, kad sporto klubas naudingas ne vien kūnui. Trenerė Beata (linkėjimai ir ačiū!), kurios treniruočių stengiuosi nepraleisti, yra gyvas energijos ir puikios nuotaikos užtaisas, entuziazmu ir užsidegimu išsklaidantis visas blogas dienos emocijas, o be to, sporto klube susiradau naujų draugių ir bendraminčių – Alina ir Alvina, linkėjimai ir jums!
P.P.S. Prieš kelias dienas mane užkalbino kaimynas, su kuriuo paprastai tik sveikinamės (aišku, jo noras bendrauti gali būti paaiškintas tuo, jog tądien buvo kiek išgėręs). Jis pasakė: „Kaimyne, velniškai daug numetei. Visai graži boba dabar.“
Inga
Žinai, kokie sunkūs yra viršsvorio kilogramai, bet esi iš tų laimingųjų, kuriam pavyko jų atsikratyti? Džiaugiamės kartu su tavimi, tačiau ar žinai, kiek žmonių nešioja papildomą svorį, o tavo sėkmės istorija galėtų juos įkvėpti permainoms? Aprašyk savo lieknėjimo kelią, siųsk mums elektroniniu paštu sveikas@delfi.lt iki birželio 26 d. ir laimėk "Gemma sveikatos centro" prizus - kūną gražinančias procedūras.
