Prieš kokius 15 metų tarp paauglių išpopuliarėjo viena džinsų rūšis, vadinta, regis, „lenarais“. Džinsiukų buvo ypatingai plačios klešnės, o klynas – maždaug ties keliais. Paauglių grupei, klausančiai tam tikro stiliaus muzikos, jie tapo būdu tiek pabrėžti savo priklausymą „reiveriams“, tiek pasakyti visiems likusiems („rokeriams“, „urlaganams“, „metalistams“, „žaliesiems“ ar dar bala žino kam), kad su jais nieko bendro nenorima turėti.
„Puikiai atrodė mano sesers lentynos – trys bet kaip prigrūstos įvairiausių rūbų, o ketvirtoje, per patį vidurį, pagarbiai tik vieną kartą perlenkti guli „lenarai“, – matyt, nereikia nė sakyti, kokie svarbūs buvo tie keistokos išvaizdos džinsai. Ir kiek daug jie pasakydavo aplinkiniams!..
Visai neseniai merginoms atrodė gyvybiškai būtina įsigyti džinsus-pėdkelnes, stipriai aptempiančius kojas, prieš tai buvo madingi per kelius susiaurėjantys, o ties pėdomis vėl išplatėjantys džinsai. Mados keičiasi, tačiau džinsai išlieka. Ir išliks dar ne vieną dešimtmetį, o gal ir šimtmetį. Kodėl?
Kodėl džinsai tokie populiarūs?
Džinsus nešiojame labai dažnai (kai kurie – praktiškai kasdien). Vieniems šis drabužis tinkamas ir darbui, ir poilsiui, kiti su džinsais tik daržus ravi, iškylauja ar automobilį remontuoja, tačiau retas kuris jų apskritai atsisako. Jokia kita prekė – nei kompiuteriai, nei kompaktinės plokštelės, nei lūpų dažai, nei filmai, nei joks kitas drabužis – nėra tokia populiari, svarbi ir gyvybiškai būtina kaip šios mėlynos medvilninės kelnės.
Be abejo, džinsai yra labai funkcionalus drabužis – patogus, tvirtas, kartais pigus, nereikalaujantis didelių „eksploatacinių išlaidų“ ar ypatingos priežiūros, tačiau tokia pati yra ir kareiviška žygio uniforma. Deja, ji netapo tokia populiari. Vadinasi, yra kažkas daugiau!
Džinsų funkcionalumas yra jų populiarumo prielaida, bet ne paaiškinimas. Jų funkcionalumu neįmanoma paaiškinti kone stebuklingos džinsų savybės įsiskverbti į visus socialinius luomus, kuriuos tik įmanoma sugalvoti: džinsus dėvi turtuoliai ir benamiai, miestiečiai ir kaimiečiai, tarnautojai ir statybininkai, direktoriai ir sekretorės, vaikai, paaugliai ir senukai – praktiškai visi.
„Džinsų mūvėtojo neįmanoma apibrėžti nei pagal lytį, nei pagal socialinę klasę, nei pagal amžių, tautybę, religiją ar išsilavinimą“, – teigia kultūrologas Johnas Fiske knygoje „Populiariosios kultūros supratimas“. Pamenate TV reklamą, kur per balą panūdęs peršokti kunigas kilsteli sutaną? Po ja išvystame mėlynuosius džinsus. Juos dėvi net bažnyčios tarnai!
Galima būtų ginčytis, kad džinsus mūvi tik „žalias jaunimėlis“ ir darbininkų klasės atstovai, tačiau jų nevengia ir generalinis koncerno direktorius, šeštadienio vakarą sode gurkšnojantis alų su draugų kompanija. Mūvėdamas džinsus jis lygiuojasi į jaunatvišką energiją, laisvumą ir džiaugsmą. Džinsai – tai priešybė vidutinį amžių ir vidutinį statusą apibūdinančiam kontoros stalui. Džinsai – tai savaitgalis ir atsipalaidavimas.
Džinsai – tai neformalus, beklasis abiejų lyčių drabužis, tinkamas dėvėti tiek mieste, tiek kaime. Jie universalūs, ir būtent ši jų savybė išsprendžia populiarumo rebusą. Jų mūvėjimas – tai išsivadavimas iš socialinių vaidmenų primetamų elgesio ir tapatybės apribojimų. Mūvėdamas džinsus įmonės vadovas gali susikelti kojas ant stalo ir kokakolą gerti iš skardinės; jei jis vilkėtų jo socialiniam statusui deramą kostiumą, taip laisvai elgtis tikrai negalėtų.
Džinsų reikšmės
Minėtasis kultūrologas John Fiske, dėstytojaujantis JAV, atliko tyrimą su savo studentais –klausė, ką jiems reiškia džinsai. Vienas populiariausių atsakymų: džinsai – tai laisvė būti savimi.
Tačiau iš esmės džinsų socialinio nediferencijuotumo padarinys yra ne laisvė būti savimi, o laisvė pasislėpti! Džinsai kuria vidutinybės fasadą, kuris maskuoja kur kas geriau nei tamsūs akiniai, makiažas ar atsaini veido išraiška. Žvelgdami į džinsus mūvintį žmogų, vargu ar atspėsime, kas jis toks: estrados žvaigždė, jūreivis, smuikininkas, namų šeimininkė ar Seimo narys…
Iš čia kyla didžiausias džinsų paradoksas: trokšdami būti savimi, pirmenybę atiduodame drabužiui, kurį renkasi visi! Kur kas originaliau būtų vilkėti indišką sarį, japonišką kimono ar oranžinį budistų drabužį. Tačiau troškimas būti savimi nereiškia troškimo iš esmės skirtis nuo visų kitų – tai greičiau siekis pabrėžti savo individualumą bendruomenėje.
Todėl renkamės džinsus, kuriuos dėvi visi, tačiau ieškome unikalaus jų modelio, nusipirkę siuvinėjame, plėšome, mūvime su aukštakulniais ar sportiniais bateliais, dėvime su švarkais ar megztiniais… Individualumas turi savo ribas, kurias nubrėžia visuomenė. Peržengus jas, prasidėtų atskirtis ir vienatvė. Todėl, net trokšdami unikalumo, turime derintis prie bendruomenės. Ir derinamės.
Kiti studentų atsakymai į klausimą apie džinsų reikšmę buvo siejami su fiziniu darbu, stiprybe, aktyvumu, energija, žemiškumu, seksualumu. Tai – reikšmės, kuriomis ir vėl neigiami klasiniai skirtumai (išvardintų savybių trokštama visuose socialiniuose sluoksniuose). Džinsai – neoficialus drabužis ir per tai jie išreiškia gamtiškumą ir natūralumą.
Iš išvardytųjų reikšmių vyrams aktualiausia fizinis darbas (jį dirbdamas atrodai stiprus ir vyriškas), jėga, sporto laimėjimai; moterims – seksualumas. Tačiau vyrų ir moterų skirtumai nėra reikšmingi – vyrams taip pat svarbus seksualumas, moterims – fizinis darbas, stiprybė ir kitos „vyriškos“ džinsų prasmės.
Amerikiečiams džinsai vis dar siejasi su kaubojais ir vesternų mitologija. Tačiau juos „importavusios“ kitos kultūros teikia kitokias prasmes. Pavyzdžiui, buvusioje Sovietų Sąjungoje jie reiškė drąsą, pasipriešinimą ir iššūkį.
Džinsai gali būti „belyčiai“, tačiau gali ir ypatingai pabrėžti moteriškumą ar vyriškumą. Jie gali būti labai bendruomeniški (tradiciniai, mėlyni), gali būti ir itin individualūs (ypatingai suplėšyti, nutrinti, spalvoti, brangūs, itin originalūs).
Džinsai neturi vienos reikšmės (kaip policininko uniforma, kunigo sutana ar vestuvinė suknelė), jų reikšmių – begalės. Nuo džinsų mūvėtojo asmenybės priklauso, kurios iš jų jam bus aktualios, svarbios ir kurias jis stengsis pabrėžti.
Tai puikiai supranta džinsų gamintojai: mūsų asmeninius tikslus ir prasmes jie mėgina panaudoti savo komerciniams interesams. Levi’s džinsų reklama: mergina eina palei geležinkelį. Artėjant traukiniui, ji nusimauna džinsus ir patiesia juos ant bėgių. Sąstatui pravažiavus, lieka tik seksualūs šortai, kuriuos ji nedelsdama užsimauna.
Drąsa, laisvė, individualumas, seksualumas – visa tai Levi’s. Strech džinsų reklamoje džinsuotos merginos juda aerobikos salėje: džinsai – tai antra tavo oda, tai tavo kūnas, būk laisva, judėk taip laisvai, it būtum nuoga. Tokia reklama gamintojai taiko į specifines vartotojų grupes, bandydami suteikti savo kuriamiems džinsų modeliams vienokią ar kitokią prasmę.
Visuomeninis gyvenimas, kuriantis įvairias socialines normas, rašytas ir nerašytas taisykles, siekia visus suvienodinti. Dėl to atsiranda didelis individualumo ir socialinio išskirtinumo poreikis. Todėl firminių džinsų reklamos nuosekliai pabrėžia jų tinkamumą TAU (dažnai reklamose kartojama frazė „tinka kiekvienam“).
Kūnas – tai daugiau nei prigimtis, seksualumas ar veržlumas. Kūnas – tai individualybės ženklas. O jei džinsai tą individualybę puikiai pabrėžia ir „įpakuoja“, kodėl gi ne?.. Firminiai džinsai jau nebėra (o gal niekada ir nebuvo) paprastas mėlyno audeklo drabužis.
Firminiai džinsai – aukštesnis statusas
Firminiai džinsai jau nėra bendruomeniški. Jie skirti atskiriems rinkos segmentams, specifiniams vartotojams, jie neužtušuoja socialinių skirtumų, priešingai, juos pabrėžia. Jie krypsta šalin nuo bendrųjų vertybių, tolyn nuo gamtos, tačiau priartėja prie mūsų kultūros, urbanizacijos, stiliaus, mados, išskirtinumo.
Firminių džinsų mūvėjimas – šiek tiek aukštesnė socialinių ekonominių laiptų pakopa. „Už gerus džinsus man negaila ir 500 litų“, – sako moteris, niekada kaime gyvenančiai mamai neišduodanti tikrosios mėlynų kelnių kainos.
Paprasti džinsai yra neklasiniai, o firminius nešioja aukštesnės socialinės klasės atstovai, galintys pasigirti didesnėmis algomis ir geriau sustyguotu gyvenimu.
Kopiant socialiniais laiptais aukštyn, individualumo poreikis auga. Kartu su klasių skirtumais atsiskleidžia ir lyčių skirtumai. Daug firminių džinsų reklamos skiriama moterims, nes moterys labiau negu vyrai pratinamos socialinę tapatybę, savo vertę ir seksualumą reikšti per kūno išorę.
Suplėšyti džinsai – individualumo triumfas
Jei „sveiki“, tvarkingi džinsai išreiškia bendrąsias vertybes, tai sudarkyti (suplėšyti, išpaišyti, išblukinti, prisegioti žiogelių…) – jų neigimą, atsiribojimą nuo visuotinių normų. Tačiau toks atsiribojimas nereiškia visiško atmetimo – kad ir šiek tiek kitokie, bet vis dėlto mūvimi džinsai, o ne ryšima, pvz., musulmoniška skraistė.
Žmogus, kurio džinsai modifikuoti – nesvarbu, ar suplėšyti, ar paties išsiuvinėti – nėra paprastas vartotojas. Jis ne įprastai vartoja prekę, o ją perdirba; su džinsais jis elgiasi ne kaip su užbaigtu objektu, kurį dera pasyviai priimti (nusipirkau, užsimoviau, einu), bet kaip su naudoti skirtu kultūriniu ištekliu.
Panašus vartojimo skirtumas – tarp snobiško brangaus leidinio, dulkančio pačioje garbingiausioje lentynos vietoje, ir suskaitytos, pribraukytos, draiskalais virtusios knygutės, vis dar laikomos šalia lovos.
Prekės, šiuolaikiniame pasaulyje net ir krizės akivaizdoje tvindančios mus taip, kad nėra kur pasislėpti, atlieka dvi funkcijas: materialinę ir kultūrinę. Materialioji džinsų funkcija – tai jų teikiama apsauga nuo šalčio, padorumas (juk neisi nuogas), patogumas ir panašūs dalykai.
Kultūrinė funkcija – bet kokios prekės funkcija, siejama su reikšmėmis ir vertybėmis. Svarbiausia, kad modifikuotų džinsų vaizdas – paties dėvėtojo darbas ir pasirinkimas, tai tarsi teigimas, kad kiekvienas turi teisę kurti, naudodamasis bendraisiais ištekliais. Prekių naudojimo būdai yra kur kas įvairesni ir kūrybiškesni nei pačios prekės.
Gamintojai skubiai pasinaudojo suplėšytų, išblukintų, aptrintų džinsų mada ir pradėjo juos plėšyti fabrikiniu būdu, „nuskalbdavo“ ir išblukindavo gamyklose dar prieš parduodami. Taip iš džinsų plėšytojų, blukintojų ir kitokių „darkytojų“ buvo atimta galimybė išsakyti savo opozicines nuostatas – kai tik tokios kelnės imtos gaminti pramoniniu būdu, jos tapo mados besivaikančių merginų, o ne protestuojančių socialinių grupių ženklu.
Matyt, netrukus mes atrasime būdų, ką nuveikti su džinsais, kad jie vėl taptų tylaus protesto forma. Tradicinius ar suplėšytus, paprastus ar firminius – dėvėsime juos dabar ir visados, ir per amžius.
Naujausiame žurnalo „Psichologija Tau“ taip pat skaitykite:
Kaip neprarasti vilties nepalankiose situacijose
Gandai ir paskalos
Lietuvio nacionalinis charakteris
Gyvenimas su ausinėmis: neefektyvūs bendravimo stiliai
Dopingas. Kaip tapti laimėtoju?
Noriu tobulėti!
Vladas Vitkauskas: „Stipriausias esi tada, kai randi savo vietą“
