Sodo likimas – neaiškus
K. Ptakauskas – turbūt vienintelis Lietuvoje žmogus, sėkmingai auginantis miniatiūrinius medelius – bonsus, surengęs ne vieną šių augalų tarptautinę parodą. Alytuje, prie savo namų, jis įkūręs japonišką „Ryto rasos“ sodą.
Tačiau bonsų augintojo noras įkurti Dzūkijos sostinėje municipalinį japonišką sodą kol kas lieka tik tolima svajonė.
„Padariau viską, kad ši idėja būtų įgyvendinta, bet mano vieno pastangų per maža. Apmaudu, kad tiek darbo padaryta, o sodo likimas neaiškus“, – interviu „Mano Dzūkijai“ apgailestavo pašnekovas. Jo idėja – Alytuje, padedant architektams iš Japonijos, įkurti japoniško stiliaus sodą su Japonų kultūros centru. Kol kas tai išlieka tik ateities vizija.
„Man pačiam to sodo nereikia, norėjau jį sukurti žmonėms. Idėją įgyvendinus, Alytus taptų turistų traukos centru. Bet valdininkams gaila žemės lopinėlio, kuriame galėtume sukurti tikrą grožį“, –skundėsi idėjos autorius. Anot jo, kitur pasaulyje tokie parkai labai vertinami, valdininkai esą tokiems parkams skiria prestižines vietas.
„Apmaudu, kad pas mus į šią idėją žvelgiama kaip į svetimos kultūros brukimą“, – aiškino japonų kultūros entuziastas. Iš tiesų, tokio sodo reikalingumu abejoja etninės kultūros puoselėtojai. Dzūkijos etninės globos tarybos sekretorius, alytiškis dailininkas Arvydas Švirmickas neseniai žiniasklaidai pasakojo, kad taryba miesto savivaldybei adresavo raštą, kuriame nerekomenduojama netoli Alytaus piliakalnio įrengti svetimos kultūros objekto – japoniško sodo.
A. Švirmickas sakė esąs įsitikinęs, kad svetimos kultūros objektas negali atsirasti istorinėje lietuvių žemėje, kur dar galima aptikti svarbaus istorinio etninio paveldo. Anot dailininko, nesvarbu kokios tas kultūros objektas būtų – jam turi būti rasta tinkama vieta.
Augina jau 20 metų
K. Ptakausko pažintis su bonsais ir japoniškų sodų menu įvyko prieš 21 metus. „Pirmąjį medelį nusipirkau Lietuvoje iš draugo. Labai greitai jis mane sužavėjo savo gyvybe. Ėmiau miškuose ieškoti panašių medžių, pradėjau juos formuoti“, – prisimena K. Ptakauskas.
Anot jo, bonsu gali tapti tik senas, kreivas, sulaužytas medis. „Tokių medžių šaknys labai giliai, tad turiu vargo, kol išsikasu. Bonso formavimas be galo sudėtingas procesas. Įsivaizduokite, formuojant medelį privalu sugebėti pamatyti, koks jis bus po keliolikos metų. Reikia būti ir skulptoriumi, ir menininku, ir biologu. Jeigu darbą atliksi bet kaip, medis gali žūti“, – pasakojo K. Ptakauskas.
Lietuvos miškuose rasti medį, iš kurio galėtum suformuoti bonsą, labai sunku. „Lietuvoje nėra kalnų, miškuose medžiai – tiesūs“, – aiškino Kęstutis.
Visgi daugiausia Kęstučio sode suformuotų bonsų yra būtent iš Lietuvos miškų. Taip pat keletą senų kadagių medžių, kokių Lietuvoje nėra, augintojas parsivežė iš Italijos, o iš Vengrijos ¬– keletą įdomesnių ąžuolų, skroblų. Žiemą bonsai „miega“, o vasarą, anot pašnekovo, nė vienai dienai negalima nuo jų atsitraukti, nes būtina 3 kartus per dieną laistyti. „Negalima sau leisti tingėti, išvažiuoti ar net susirgti. Kiekvieną rytą lekiu prie medžių, taip pat perpiet ir vakare pirma bonsus „pagirdau“ – tada ir pats ramia širdimi galiu pavalgyti“, – pasakojo K. Ptakauskas.
Bonsų augintojas turi ir savo numylėtinius – tai į delną telpanti juodoji pušis, kadagys ir smulkiažiedė pušis. „Šiuos medelius pats formavau, daug širdies į juos įdėjau, be to, ne vienoje parodoje su jais laimėjau prizines vietas“, – džiaugėsi pašnekovas.
Inicijavo daugybę parodų
„Ryto rasos“ sodą K. Ptakauskas įkūrė per šešerius metus. Visus tuos metus jis sėmėsi žinių iš pasaulyje garsių bonsų meistrų, lankėsi tarptautinėse parodose Lenkijoje, Čekijoje. Kol kas K. Ptakauskas – vienintelis toks atkaklus bonsų kultūros propaguotojas Lietuvoje. Tačiau jo įkurta viešoji įstaiga „Bonsai studija „Sanse“ teikia vilčių, kad tokia veikla ateityje užsiims ir daugiau žmonių. Bonsų studijoje K. Ptakauskas rengia bonsų meno mokymus mėgėjams. 2008 metais studija „Sansei“ priimta į tarptautinę bonsų klubų (Bonsai Club International) organizaciją, o K. Ptakauskas patvirtintas šios organizacijos techniniu ekspertu.
„Studijoje šiuo metu bonsų formavimo žinias gilina apie 25 žmonės iš įvairių Lietuvos miestų. Kasmet vyksta mokymai, kuriuos vedu kartu su pasaulyje garsiais bonsų meistrais. Kol kas šį krūvį tempiu vienas, bet po kokių penkerių metų tokių entuziastų padaugės, nes užaugs mano mokinių puoselėjami medeliai“, – įsitikinęs pašnekovas.
Jo iniciatyva buvo surengtos kelios tarptautinės bonsai parodos Lietuvoje – Alytuje, Vilniuje, Druskininkuose. Parodose dalyvavo daugybė bonsų auginimo meistrų iš įvairių pasaulio šalių. K. Ptakauskui į parodas pavyko prisikviesti ir gausias Japonijos meistrų bei menininkų delegacijas. Vėliausioji, ketvirtoji, paroda 2008-aisiais įvyko paties augintojo įkurtame „Ryto rasos“ sode. Parodos metu buvo atidarytas Bonsų muziejus.
