Kelias prasideda nuo svajonės
Sako, kad žmonės eina piligrimų keliu todėl, kad trokšta karščiausių troškimų išsipildymo, nori, kad įvyktų stebuklas. Ar tikrai? Keliavusieji švento Jokūbo keliu paslaptingai šypsosi – taip, išsipildė.
Kelis šimtus metų piligrimų batai trypia šio kelio akmenis ir žvyrą, o aplink sklando jų žodžiai ir mintys, šimtai gražių norų ir svajonių. Vien tuo šis kelias – ypatingas, juk jį gaubia svajonių aura.
Vienas garsiausių šiuolaikinių pasaulio rašytojų Paulas Koelo romantišką bestelerį „Alchemikas“ parašė 1987 metais, tuojau po to, kai vienas pirmųjų praėjo švento Jokūbo keliu. Nuo to laiko ši knyga – viena skaitomiausių pasaulyje.
Tais pačiais metais atgimė senasis piligrimų kelias. Dabar juo kasmet praeina apie 150–200 tūkstančių žmonių iš viso pasaulio. Daugelis – turėdami krikščioniškojo tikėjimo padiktuotą tikslą, tačiau yra ir tokių, kuriems šis kelias – tik sportinis nuotykis ar laisvalaikio praleidimo būdas.
Piligrimai išeina į kelią
Nakvynės namuose tamsu, daugelis dar miega, tačiau kiti jau dedasi daiktus į kuprines, pasišviesdami žibintais. Šviesos nejungia – tegul miega tie, kurie nutarė išeiti vėliau.
Virtuvėje pusryčiaudami piligrimai tyliai šurmuliuoja. Sunku sulaukti, kol atsilaisvins vienintelis puodas, todėl vandenį kavai užvirinu skardinėje nuo alaus, o pieno pasišildau keptuvėje.
Išeiname į kelią dar tamsoje. Vėsoka, iki saulės tekėjimo – dar pusantros valandos. Priekyje matyti judant kuprinės, girdėti žingsniai, tad pasukame iš paskos – taip lengviau stebėti ženklus ir nepasiklysti.
Kelio ženklai – kriauklės ir geltonos strėlytės ant pakelės stulpų – vos įžiūrimi tamsoje. Piligrimai sveikinasi, linki vieni kitiems gero kelio: „Buen Camino“ (isp. camino – kelias). Ispanų tautybės žmonių šiuo keliu eina daugiausia, tačiau sutikome ir olandų, vokiečių, norvegų, amerikiečių, meksikiečių, brazilų, Kanados ir Australijos piliečių. Mus pasveikino netgi dvi merginos iš Estijos – malonu buvo išgirsti: „Hello, Lietuva!“ Lietuvių sutikti neteko, o kai piligrimų nakvynės namuose prisistatėme esantys iš Lietuvos, išgirdome džiaugsmingą nusistebėjimą: „Jūsų tautiečiai labai retai ateina“. Eidama keliu, kartu su piligrimo ženklu – kriaukle – prie kuprinės prisitvirtinau ir Lietuvos vėliavą.
Piligrimai keliauja apie 6–8 valandas, kas dieną nueidami 20–30 kilometrų, nelygu kurio jėgos. Daugybė piligrimų – jauni, 25–40 metų žmonės, tačiau apie trečdalį keliautojų – pensinio amžiaus. Teko sutikti dvi 72 metų norveges, nuėjusias jau 700 kilometrų. Viena 65 metų vokietė šiuo keliu eina jau antrą kartą, tačiau moteris sako nukeliaujanti per dieną apie 15–18 kilometrų, daugiau eiti jai per sunku. Mūsų sutiktas 53 metų belgas Mišelis eina piligrimų keliu todėl, kad yra patyręs sunkią stuburo operaciją (įdėti du dirbtiniai slanksteliai) ir sako nenorintis atsisėsti į invalido vežimėlį. Įveikęs kelią šiemet, žada juo eiti dar kartą – tada, kai jam sukaks šešiasdešimt. Vokietis Erikas išėjo į kelią po skyrybų su žmona. Sutikome žmonių, kurie ėjo šlubuodami – pasitempė kojų raiščius, tačiau sustoti neketino. Sakė, vietos gydytojai leidę eiti ne daugiau 15 kilometrų per dieną.
Batai, kuprinė ir lazda
Piligrimai nakvoja nakvynės namuose, vadinamuose alberge. Kambariuose – dviaukštės lovos, yra erdvūs dušai, virtuvėlės, poilsio kambariai. Miegamuosiuose įsikuria apie 10–40 žmonių. Nakvynė tokiuose namuose kainuoja 3 eurus, tačiau tam, kad ją gautum, privalai turėti piligrimo pasą, kurį gauni pradėdamas kelionę. Miesteliuose yra ir privačių alberge, kur galima pernakvoti. Juose nakvynė brangesnė – 6 eurai. Šie namai – švaresni ir patogesni, juose paprastai būna mažiau žmonių. Galima nakvoti ir pensionuose, kurie taip pat nebrangūs – už 20 eurų patogiai pailsėsi dviviečiame kambaryje.
Pusryčius piligrimams pasiūlo netoli nakvynės namų įsikūrusios kavinės, pradedančios darbą pusę septynių ryto. Už 2–3 eurus galima išgerti kavos su pienu, stiklinę sulčių ir suvalgyti šviežią šiltą bandelę. Tai – patogu, nes juk ne visada kuprinėje nešiojiesi pusryčius. Pietus piligrimai gali pavalgyti už 8–9 eurus: gauni lėkštę sriubos arba daržovių, antrą patiekalą, desertą, butelį vandens arba jauno ispaniško vyno. Beje, labai skanaus vyno – tokio Lietuvoje neteko ragauti. Ir niekur kitur Ispanijoje nepavalgysi taip pigiai ir skaniai kaip šitame kelyje.
Vietiniai džiaugiasi piligrimais, visada šypsodamiesi pasisveikina, palinki gero kelio. Mažuose kaimuose ir miesteliuose vaišina kriaušėmis, vynuogėmis. Kartą, eidami pro kavinukę, buvome netgi pakviesti paragauti aštuonkojo.
Kuprinėje yra viskas, ko gali prireikti kelionėje, – pasirodo, kad žmogui reikia visai nedaug! Piligrimas nešasi šiltesnių ir vėsesnių drabužių, atsarginius batus, miegmaišį. Tik tai, kas būtiniausia. Paprastai nešdavomės ir šiek tiek maisto, tačiau stengdavomės neprisikrauti – paėjėjus kelias valandas, kuprinė ima labai spausti pečius.
Beveik visi piligrimai eina pasiremdami lazdomis, panašiomis į slidininkų lazdas. Eiti daug lengviau, nes remiesi į žemę ne tik kojomis, bet ir rankomis. Lazdos labiausiai padeda lipant į kalnus, kurių šiame maršrute daug. Kai kur tenka kopti net į 1,5 kilometro aukštį. Batai šioje kelionėje – svarbiausi, jie turi būti minkšti ir tvirti, storais padais, skirti ilgam ėjimui.
Kelionės tikslas – švento Jokūbo miestas
Liudijimą apie piligrimystę Santjago de Kompostelos mieste duoda įveikus bent 100 paskutinių kilometrų.
Šiame mieste, didingoje katedroje, ilsisi šv. Jokūbo palaikai. Jokūbo kapas yra piligrimystės tikslas, tačiau kai kurie keliautojai dar keliauja apie 100 kilometrų iki Finisterės, kuri iki Amerikos atradimo buvo žemės kraštas, kad pasiimtų iš jūros piligrimystės įrodymą – kriauklę.
Bažnyčios altoriuje yra auksu dengta šv. Jokūbo statula. Piligrimai užlipa laipteliais ir atsiduria už statulos nugaros, o tada ją apkabina. Anksčiau piligrimai pasimatuodavo auksinę šv. Jokūbo karūną ir uždėdavo statulai savąją piligrimo kepurę. Deja, auksinė karūna dingo, kartu – ir dalis šio gražaus ritualo. Šv. Jokūbo palaikai sudėti į katedros kriptoje esančią skrynią. (Tiesa, jie ne kartą buvo dingę, tačiau, vėl atradus kur nors katedros požemiuose kaulus, autoritetingu popiežiaus sprendimu jie būdavo pripažįstami autentiškais). Piligrimų ritualų yra ir kitų – palikti lazdą, drabužius Santjago mieste. Per mišias yra paminima, kiek piligrimų pasiekė Santjagą. Piligrimai vardijami pagal tautybes. Jeigu užsirašėte, kad jau atvykote ir gavote piligrimystės liudijimą (compostela), mišių metu išgirsite „Lithuania“. Mums ispanų vyskupo ištartas Lietuvos vardas labai paglostė ausį.
Įspūdingiausias mišių momentas – piligrimų smilkymas milžinišku smilkytuvu. Teigiama, kad Santjago katedros smilkytuvas – didžiausias katalikų pasaulyje. Aštuoni vyrai, pasinaudodami sudėtingu virvių mechanizmu, įsiūbuoja smilkytuvą, kuris pradeda judėti skersai per visą katedrą virš piligrimų galvų. To momento laukia ne tik piligrimai, bet ir daug užsienio turistų. Ši smilkytuvo kelionė per visą katedrą yra miesto atrakcija. Įdomumo dėlei galima pasakyti, jog viduramžiais toks smilkytuvas esą buvo reikalingas dar ir dėl to, kad reikėjo kažkaip apsisaugoti nuo katedroje tvyrančio piligrimų prakaito kvapo.
Šv. Jokūbo kelio istorija
Kelias į Santjagą jau senokai yra tapęs piligrimystės sinonimu. 1189 m. popiežius Aleksandras III Santjago de Kompostelą paskelbė šventu miestu – greta Romos ir Jeruzalės. Viduramžiais visi keliai vedė į šį miestą.
Piligrimystės pikas buvo XI–XII amžiuje, kai, kaip teigiama, Jokūbo kapą kasmet aplankydavo apie pusę milijono piligrimų. Daugelis žymių asmenų keliavo šiuo keliu, o kai kam jis būdavo skiriamas kaip bausmė už nuodėmes ar nusikaltimus. Žmonės keliaudavo Jokūbo prašyti sveikatos ir malonių sau ir kitiems, gelbėti nuo maro, nuo sausros ir panašiai. Po rekonkistos (1492 m.) piligrimystė nebeteko savo gražiosios prasmės, jai labai pakenkė ir fanatiška ispanų inkvizicija. Į piligrimus pradėta žiūrėti įtariai, pati piligrimystė imta sieti su nusikaltėliais ir elgetomis. Pamažu kelias buvo užmirštas.
Europos Taryba 1987 m. išleido vadinamąją Santjago deklaraciją – pakvietė Europos valstybes atgaivinti piligrimų maršrutą, kuris yra Europos bendro paveldo dalis. 1993 m. UNESCO įtraukė švento Jokūbo kelią į pasaulio paveldo sąrašą. Prie piligriminio išpopuliarėjimo prisidėjo ir popiežiaus vizitas į Santjagą 1992 m. Per pastaruosius 15 metų imta intensyviai kurti viduramžius primenanti infrastruktūra su piligrimų nakvynės namais, brolijomis ir pan. Visas maršrutas paženklintas taip, kad praktiškai piligrimui nebereikia vadovautis žemėlapiu ir aprašymais. Todėl pastaraisiais metais piligrimų skaičius kas metai didėja – ypač daug jų eina vadinamaisiais šventaisiais metais.
Joks kitas kelias nesuvaidino Europos istorijoje tokios reikšmės įtvirtinant krikščionišką Europos identitetą. Ant jokio kito kelio jūs nerasite tiek daug istorijos ir kultūros paminklų. Ne veltui jis yra įtrauktas į UNESCO kultūrinio žmonijos paveldo sąrašą.
