To laikmečio mada, muzika, menas, poezija pasižymėjo revoliucinėmis idėjomis, kuomet žodis buvo be galo stiprus ir reikšmingas..
„Kūrybinio įkvėpimo sėmiausi iš miesto gatvių, architektūros, ypač tobulų jos formų. Kolekcijoje nemažai konstruktyvumo, įdomių ir sudėtingų konstrukcijų, kaip ir radikaliai besiskiriančių spalvų.
Vienur vyrauja tamsios ir ramios spalvos (juoda, pilka), kitur jų priešingybė - itin ryškios ir gaivios. Tačiau audiniai visur vienodi – natūralūs: vilna, šilkas, medvilnė“, - DELFI patikino L. Larionova.
Ji prisipažįsta leidusi sau eksperimentuoti, derinti, regis, nesuderinamus drabužius, nes taip paprasčiausiai įdomiau. Pavyzdžiui, tarp tradicinės juodos ir pilkos kolekcijoje išvydome ryškaus languoto audinio, aitrios citrinos spalvų.
„Man patinka ieškoti spalvos galimybių, eksperimentuoti su forma. Drabužis įdomus savaime, kaip meno kūrinys. Galvoju ir apie žmogų, kuris turėtų jį dėvėti – tai įdomu“, - tikino dizainerė.
Anot jos, kolekciją geriausiai galėtų apibūdinti muzikanto, poeto Davido Bowie žodžiai: „Kai aš kamuojuosi su teksto pabaiga, griebiuosi paskutinės priemonės - atviro alogiškumo“. T.y. mąstymo, kuriam būdingi akivaizdūs vidiniai prieštaravimai.
Tuo tarpu dizaineris Egidijus Rainys liko ištikimas romantikai: „Kolekcijos dvasia – režisierės Joan Chen fimas „Ruduo Niujorke“. Rudenėjantis miesto parkas, vanduo ir rūkas, krentantys lapai, labai romantiškas ir iki graudulio gražus laikas. Norėjosi sukurti laisvos, elegantiškos moters įvaizdį rudenėjančio didelio miesto kontekste“.
Jo kolekcijoje - romantikos ir „grange“ stiliaus kokteilis: plazdantys suknelių šilkai, elegantiški paltai su masyviomis lapės kailio apykaklėmis derinami su „boheme“ tipo trikotažinėmis kepuraitėmis.
Kolekcijoje dominavo juoda spalva, o tarp sodrių tamsiai mėlynos, prinokusios slyvos spalvų kai kur šmėstelėjo sniego baltumo atspindžiai, užsiminę, kad netrukus į svečius pasibels žiema.