Tačiau tokia moteris nutyli, jog šitaip mylėdama ji anksčiau ar vėliau patyrė skausmą. Šis skausmas kildavo tuomet, kai mylimasis kažkodėl neatsakydavo į jos jausmus. Taip, jis pasidarė egoistiškas ir abejingas. Jis nustojo rašyti meilės SMS ir e-meilus, o susižavėjo kažkokia kekše, kuri visai nemoka mylėti, o sugeba tik kraipyti užpakalį. Skaudžiausia tai, jog mylimasis išėjo būtent pas nemylinčią jo moterį, pas beširdę egoistę, o mylinčią kažkodėl atstūmė.
Paslapties čia jokios nėra. Šiuose santykiuose mylinčios moters nebeliko - ji visą save atidavė kitam. O jei jos nebeliko, tai kaip galima ją mylėti? Juk negali mylėti to, ko nėra. Žinoma, jai galima jausti dėkingumą, galima net pasijusti prieš ją kaltu, tačiau mylėti galima ne ją, o būtent tą kekšę - egoistę. Nes ji priima dėmesio ženklus, seksą, dovanas – jai tai patinka, ir jūsų vyriškis kurį laiką jaučiasi su ja mylintis - lygiai taip pat, kaip jaučiatės ir jūs.
Jei jūs sugebėtumėte priimti meilę, tai atsirastų ir tų, kurie ją duoda. O kadangi jūs tik duodate, o imti nenorite – tai kaip galite skųstis? Tokia jūsų meilė - „ į vieną pusę“- anksčiau ar vėliau jus išsekina, paverčia jus apgailėtina būtybe, kuri inkščia po mylimojo langais: „Na, suteik man nors minutę, na, atsakyk į mano SMS ir e-meilus, na, susitik su manimi nors akimirkai“...
Matote, nenorėdama priimti, jūs pavirstate elgeta, kuri ne tik kad godžiai ima, bet netgi maldauja. Ką galima jums po to jausti, jei ne gailestį, o gal dar baisiau - panieką? Štai ir gaunasi - juo labiau jūs mylite, juo mažiau gaunate atgal. Virstate elgeta. O kekšė tuo metu gauna viską.
Taigi, mylint norisi, bet negalima pamiršti savęs - norėdamas gauti atgal, turi jausti savo norus net karščiausių santykių metu. Netgi tirpstant kito glėbyje reikia jausti ir savo kūną. Jūs bijote tapti apskaičiuojančia egoiste Bijote pavisti savanaudiška kekše? Tada likite, kokia esate, tik neįsižeiskite, jei kas nors pavadins jus mazochiste. O pavadins jus visai nesuinteresuotas žmogus, ir, greičiausiai, teisingai.
Beje, apie teisingumą. Ar gali būti meilėje koks nors teisingumas? Teisingumo jausmas dažniausiai siejasi su tokiu reiškiniu kaip lygybė. Žinoma, jūs atsimenate, kaip vaikystėje kas nors dalindavo saldainius? Jei vienai mergaitei jų atitekdavo daugiau, nei kitai, jūs šaukdavote: neteisinga! Nuo to laiko jūs išaugote, saldainius pakeitė kiti dalykai: pinigai, žemės sklypai, padėtis visuomenėje ir t.t. Tačiau ir dabar, kaip ir vaikystėje, susidūrusi su nelygybe, jūs sušunkate: neteisinga! Nejučiomis šis kriterijus pereina ir į santykius.
Štai jūsų draugė turi mylinį vyrą ir vaiką. Jūs žiūrite į ją ir galvojate: kodėl tokia neteisybė? Jūsų teisybės jausmas iš tiesų reiškia lygybės reikalavimą. Vyrai turi būti padalinti po lygiai, pasaulyje visos moterys turi būti apdovanotos po lygiai ir vyrais, ir meile, ir seksu, ir vaikais. Kai atsitinka kitaip, jūs pykstate ant pasaulio.
Iš tikrųjų turėti ką nors ir būti mylimai - šie dalykai glaudžiai susiję. Jūs, tikriausiai, labai pykstate, kai išgirstate, jog turtingi žmonės nuo neturtingų skiriasi tik vienu bruožu: jie išdrįsta norėti daug. Jie priima didelius pinigus ir dideli pinigai jiems ateina. Galbūt taip yra ir su vyrais, ir su seksu, ir su vaikais: kas sugeba tai priimti, tas ir turi?
O kas trukdo priimti?
Kaip bebūtų keista, dažniausiai trukdo būtent perdėtas teisingumo jausmas, o tiksliau - reikalavimas, kad tarp žmonių būtų lygybė.
Štai moteris, žūtbūt siekianti lygybės. Ji siekia lygybės seniai ir su įvairiais žmonėmis. Iš tiesų ji nori aukščiau vertinti save. Ir, kaip dažnai atsitinka, maišo savivertę su teisingumu - su lygiu aprūpinimu. Savivertė – labai artimas meilei sau jausmas. Jis jokiu būdu nesusijęs su lygybe. Lygybė artimesnė sulyginimui, iš čia geriausiu atveju gimsta abejingumas, nes šis žodis susijęs su tuo, kad „abu lygūs“, o rusų kalboje „abejingumo“ netgi šaknis yra labai įdomi: „равно- душие“.
Štai ji kovoja už lygybę su savo tėvais – ir jos susitikimai su tėvais tampa nuolatine kova už pripažinimą. „Aš nebe vaikas!“- piktai šaukia ji mamai, bandančiai jai duoti patarimus. Ji kovoja už lygybę su savo mama ir praranda meilę. Nes mamos jausmai jai neįdomūs - ji mamai iš tiesų abejinga, o rūpinasi tik savo lygybe. Iš esmės mama jei atsistoja į vieną eilę su visomis įkyriomis despotiškomis mamomis - gaunasi ne meilė, o „равно- душие“.
O štai tokia moteris kovoja už lygybę su vyrais: ji neleidžia jokiam vyrui pajusti pranašumo, ji stebina visus vyriškais anekdotais, intelektualiai varžosi su vyrais, neatsilieka nuo jų nei sporte, nei vairavime, nei kovų menuose. Po kiek laiko ji su nuostaba atranda, kad vyrai jos šalinasi. Kodėl?
Todėl, kad už kovos dėl lygybės ji negali pamatyti realaus kokio nors vyro išskirtinumo, nelygybės su kitais, o svarbiausia - kad ji yra unikali. Jai nereikia su niekuo varžytis, nes ji ir taip nelygi jokiai kitai moteriai.
Imti iš vyro meilės ji bijo, nes „Visi vyrai- vienodi niekšai“, tuomet ji taps silpna ir ją paliks. O kadangi ji nėra išskirtinė, tai ko norėti - „Visos moterys su vyrais vienodai nelaimingos“. Todėl ji negali jokio vyro nei išskirti, nei pamilti. Jai jie visi vienodi – „равно- душие“.
Ar reikia sakyti, koks pasidaro jos šeimyninis gyvenimas, jei ji nuolat siekia lygybės su savo vaikais? Ir ar jai jos vaikas bus lygus su kitais vaikais? Todėl reziumuojame: norėdama mylėti, jūs turite išmokti priimti meilę. O taip pat priimti, kad nei jūs, nei joks kitas žmogus nėra lygus kitiems. Jūs - unikali. Ir jūsų mylimasis - irgi. Tiesa, argi širdies gilumoje jūs pati to nejaučiate?
