„Pirmieji modeliai vilkėjo sunkius tamsius rūbus - tai atspindėjo seniausių laikų vertybes, prie žemės prisirišusių žmonių gyvenimo būdą. Palaipsniui drabužiai lengvėjo, šviesėjo, o galiausiai tarsi ištirpo laike, temperatūrų skirtume“, - Delfi aiškino L.Dailidėnienė.
Anot jos, vienas iš kolekcijoje naudojamų dekoratyvinių elementų – įveltas kodas. Tai laiko patikrintas senovės lietuvių dievybės simbolis suteikiantis drabužiui individualumo, o žmogui – saugumo jausmą.
Kita svarbi kolekcijos dalis – rankinės, dekoruotos veidrodiniais vitražais, kuriuos dizainerei pagaminti padėjo jos vyras, stiklo menininkas.
Pirmieji modeliai podiumu žengė nešdami mažutes rankines, tarsi simbolizavusias siaurą mūsų protėvių požiūrį į pasaulį. Paskui rankinės didėjo ir sunkėjo, kol galiausiai vietoj jų modeliai rankose laikė dekoruotus ledo luitus.
„Idėja pagaminti rankines iš ledo gimė paskutinę minutę, tačiau kartu su ledo skulptūrų meistru Mindaugu Tendziagolskiu dar spėjome užšaldyti vandenį“, - juokėsi dizainerė.
Veidrodiniais vitražais puoštos tirpstančios rankinės puikiai užbaigė „Pėdsakai lede“ kolekcijos pasirodymą.
Ledo, vandens, žemės motyvai atsispindėjo ir Gabrielės Januškevičiūtės kolekcijoje “One season“.
Idėjinę kolekcijos pusę įtakojo moksliniuose leidiniuose pasirodę bauginantys pranešimai, esą keičiantis ekosistemai, trumpiau nei per šimtmetį, didžioji dalis Šiaurės Amerikos ir Europos bus apsemta ir aptraukta ledais.
Globalinio atšilimo procesą dizainerė perteikė rūbais: „Per savo kolekciją norėjau atskleisti traukimosi procesą - šylant orui, tirpstant ledynams, vandens daugėja, o žemės plotas „traukiasi“.
Pirmieji modeliai dėvėjo sunkius daugiasluoksnius paltus ir kaip atsvarą jiems – lengvas įspiriamas basutes per pirštą. Galiausiai paltai „susitraukė“ iki maudymosi kostiumėlių. Pavadinimas „One season“ kilo iš vieno dydžio drabužių, žymimų one arba tiesiog O size, ką galima perskaityti kaip nulinis dydis. O nuo vieno iki nieko juk taip arti...“
Kolekciją „Kubikas-Rubikas“ pristačiusi Kristina Kruopienytė šiemet nusprendė paeksperimentuoti.
„Ankstesnės mano kolekcijos buvo gana santūrios, todėl šį kartą norėjau sau ir žiūrovams mesti spalvotą iššūkį.
Kolekcijos pavadinimas siejasi su ryškiomis spalvomis, kontrastais, naudojau konstrukcijas, panašias į kubiko: marškinėliai išsiardo, galima dėvėti juos iš abiejų pusių ar transformuoti, nes kai kurie rūbai tarpusavyje susisega.
Tiesą sakant, siekiau dėmesį nukreipti labiau į spalvas, todėl nesinorėjo apsunkinti drabužių detalėmis. Kai kurie rūbai buvo vienodi, tačiau skirtingų spalvų, kuriomis žaidžiant buvo sukuriamas vis kitoks vaizdas.
Norėjau, kad modeliai atrodytų kaip lėlės, todėl akcentavau plaukus (modeliai dėvėjo raudonus perukus) ir makiažą.
„Lėliškumą“, tokį nerūpestingą vaikiškumą stengiausi atskleisti per plačius marškinius. Tai aliuzija į vaikystę, kai dėvėdavome per didelius brolių, seserų drabužius; arba į lėles, kurių drabužiai ties juosmeniu paprastai tvirtinami kaspinais, diržu.
Vietoj diržo panaudojome plačias juostas, kurios galėjo priminti japonišką sujuosimą, tačiau su Rytais tikrai jokių sąsajų nėra“, - Delfi tikino K.Kruopienytė.
Kai ant podiumo pasirodė šviesiai apsirėdęs vyrukas su pirkinių maišeliu rankose, žiūrovai kilstelėjo antakius: „Bus kažkas įdomaus?“
Kolekciją pristačiusią Agnę Kuzmickaitę įkvėpė smalsumas, kaip drabužiuose atsiskleidžia skirtingi kasdienybės pavidalai ir formos, kuriomis pasireiškia įvairios priešybės.
„Mane domina netvarkingos-dinamiškos ir statiškos plokštumos santykis. Rūbai, mano nuomone, yra dinamiški, todėl reikėjo paieškoti ko nors statiško, pavyzdžiui... pirkinių maišelių. Jie niekada nekinta, keičiasi tik turinys – pirkiniai. Jais metaforiškai tapo rūbai“, - aiškino A.Kuzmickaitė.
Festivalio „Mados infekcija“ idėjos autorė Sandra Straukaitė pademonstravo kolekciją „07/08 ruduo – žiema“, kurią sukurti įkvėpė kelionės.
„Per pusantrų metų net keturis kartus teko pabuvoti Japonijoje. Vykau į parodas Tokijuje, tačiau spėjau ir šiek tiek pakeliauti. Nenuostabu, kad kolekcijoje matyti japoniškų motyvų, kuriuos nesąmoningai panaudojau. Dauguma kolekcijos rūbų laisvi, paltai šiek tiek primena kimono“, - Delfi tikino S.Straukaitė.
Jos kolekcijoje buvo gausu detalių ir rūbų iš dryžuotos „jūreiviškos“ medžiagos.
„Galėjote išvysti ir tarybinių laikų apraiškų, pavyzdžiui, apykakles iš anais laikais populiarios margos flanelės – ji priminė vaikystėje dėvėtas minkštas pižamas. Kita vertus, šią medžiagą naudojau labiau praktiniais sumetimais – norėjosi, kad prie kaklo glaustųsi švelni apykaklė“, - šypsojosi dizainerė.
Nesusilaikėme nepaklausę, kaip ji vertina šiųmetinį festivalį.
„Puikiai! Manau, kad pasiekėme aukščiausią lygį. Žinoma, galbūt kai kas priekaištaus, kad dizaineriai galėjo pasirodyti geriau, tačiau nereiktų pamiršti, kur ir kokiomis sąlygomis visi gyvename. Jei atsirastų daugiau dizainerių rėmėjų, galbūt ir kolekcijos būtų šiek tiek kitokios“, - atsisveikindama patikino S.Straukaitė.
„Mados infekciją“ užbaigė grafiko, dizainerio, skulptūrinių pasirodymų („The Botanic Ballet“, „The Snow Queen“, „Mineral Water“, „The Royal Family Returns“) autoriaus Andrey Bartenev pasirodymas.
